Nors kartais manyje suspindi saulės langas Ir plečiasi lyg medis laisvėje aukštyn, platyn, - Iš tolimų, nežinomų kraštų atklysta tas erdvių klajūnas paukštis Ir meta didelių sparnų šešėlį mano džiaugsmo vidurin.

Ir, kai nėra kur veido nevilty priglaust, Aš skausmo išplėstom akim matau, Kaip traukias nuo manęs vidudienis, kaip slenka jis į vakaro šalis, Ir silpsta jo kadais linksmai skambėję žingsniai, Ir šnabžda kaitroje pavytę žolės: Jis niekad šičia nebegrįš.

Ir aš matau, kaip bunda vakaras, slypėjęs miško pakraščių šešėliuos, Matau, kaip slenka jis per lygumas plačias, Kaip motinos mirties šaltom kaulėtom rankom Apglėbia mano darbo ir kančios dienas.