Aš nutilau. Senolė į mane pasižiūrėjo, Paskui nuleido galvą ir ilgai sėdėjo pasilenkus tyloje. Tada, paėmus mano ranką, tarė: "Nors nesupratau aš daugel žodžių, Tačiau atspėjo juos širdis, pamilusi tave.

Kai tu, mažytis būdamas, rytais iš miego atsikėlęs, Manęs bučiuot pribėgdavai, papūtęs lūputes, Ir kai paskui toks rimtas žaisdavai ties mano langu, Sakyk, kaip aš galėjau nepamilt tavęs?